Ajurvedos medicinos kilmė
Ajurveda pažodžiui reiškia „gyvenimo mokslą“. Tai yra seniausia kompleksinė medicinos ir sveikos gyvensenos principų sistema. Jos mokymų kilmė siejama su senovės Indijos šventaisiais raštais (Vedomis). Šie raštai atsirado apšviestųjų išminčių (riši) vidinio pasaulio analizavimo dėka.
Pirmasis reikšmingas traktatas apie Ajurvedą (Charaka Samhita) pasirodė pirmąjame tūkstantmetyje p.m.e. Antrasis mokslinis veikalas (Sushruta Samhita) atsirado po šimtmečio ir aprašo ajurvedinę chirurgiją. Trečiasis - svarbiausias ajurvedos dokumentas (Asthanga Hridaya) yra datuojamas septintu mūsų eros amžiumi, sudarytas pirmojo ir antrojo traktatų pagrindu. Tarp 5 - ojo amžiaus prieš Kristų ir 5 - ojo mūsų eros amžiaus ajurvedos principai išplito į visus pasaulio kampelius - Kiniją, Tibetą, Persiją, Arabiją, Egiptą, Graikiją ir Romą - ten jie susiliejo su vietinėmis tradicijomis ir kultūriniais papročiais. Tai ir buvo bendras pagrindas įvairiems naujiems natūralios medicinos mokymams ir sistemoms. Todėl Ajurveda laikoma „visų medicinos sistemų motina“.
Ajurvedos medicina
Ajurvedos gydymas yra holistinis ir paprastas. Siekiama pažinti save ir atskleisti gilesnes savo sveikatos būklės priežastis. Ajurvedos gydymas siekia įgyti supratimą apie pačią problemos esmę ir atrasti pagrindinę ligos priežastį. Negalavimas galėjo atsirasti dėl netinkamos mitybos, gyvenimo būdo, paveldimų ydų, negatyvaus mąstymo ar emocinio ir energetinio disbalanso. 
Toks metodas suteikia mums supratimą apie platesnį sveikatos veiksnių kontekstą, kuris sukuria ir veikia mūsų psichinę ir fizinę būseną. Ajurvedos praktika visų pirma siūlo sąmoningą ligų prevenciją ir sveiką gyvenimo būdą, nes visada lengviau išgydyti ligą ankstyvosiose stadijose, o ne leisti jai vystytis, kai jau pažeidžiami audiniai. Septyniasdešimt procentų daugelio negalavimų atsiranda dėl netinkamos mitybos. Todėl sėkminga ajurvedinė terapija visų pirma remiasi tinkamos dietos laikymusi, taip pat mūsų ryžtu pakeisti kai kuriuos dabartinius įpročius ir mąstymo stereotipus, nes jie dažnai yra mūsų sveikatos problemų esmė. Teisingas požiūris, stipri valia ir ryžtas spręsti sveikatos problemas yra sėkmės pagrindas.
Ajurvedos požiūris
Ajurveda žiūri į žmogų kaip į nedalomą ir tarpusavyje susijusį kūno, gyvybinės energijos, proto ir sielos visumą. Ajurvedoje daugiausia dėmesio skiriama ne patiems simptomams, o psichosomatinio disbalanso priežastims, kurios sąlygoja ligų atsiradimą. Simptomas laikomas tik signalu ar įspėjimu, kad su kūnu kažkas negerai ir reikia kažką taisyti gilesniame lygmenyje. Taigi, vadovaudamasi sveikos gyvensenos principais, Ajurveda bando atstatyti natūralią žmogaus kūno harmonijos būseną, kuri pasireiškia kaip psichinė ir fizinė sveikata. Vykdant teigiamų pokyčių programą, apimančią tinkamą mitybą ir reguliarų žolelių vartojimą, galima pašalinti įvairias sveikatos problemas ir ilgalaikes ligas, tokias kaip odos ligos, kvėpavimo sutrikimai, virškinimo sutrikimai, migrena, viršsvoris, kraujotakos sunkumai ir ginekologinės problemos. Taip pat galima pašalinti ir kitus negalavimus, tokius kaip stuburo, sąnarių ir raumenų ligas, nemigą, nuovargį ir stresą.
Pagrindiniai principai
Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas unikalų biologinių principų (došos) santykį – vata, pitta ir kapha (tibetietiškoje vėjo, tulžies ir skreplių sampratoje), kurie atspindi individualų genetinį kodą, susijusį su mūsų psichosomatinių savybių formavimu. 
Gyvenimo eigoje dėl įvairių priežasčių jų santykinė reprezentacija nukrypsta (vikrti) nuo pradinės įgimtos būsenos (prakrti), kuri vėliau atspindi mūsų psichologinę būklę ir fizinę sveikatą. Psichinis sąmoningumas, mintys, emocijos, tarpasmeniniai santykiai, mityba, dienos ritmas, gyvenimo būdas, sezonas ir aplinka, kurioje judame, turi įtakos jų pusiausvyrai ar disbalansui. Šių trijų pagrindinių gyvenimo principų negalime suvokti atskirai ir nepriklausomai. Jų funkcijos yra tarpusavyje susijusios ir papildo viena kitą. Žinios apie kiekvienos došos vietą ir veikimą leidžia teisingai atpažinti jų apraiškas mišriose konstitucijose, kurios yra labiausiai paplitusios psichosomatinės rūšys.
Ligos priežastis
Sveikata yra optimali kūno harmoningo funkcionavimo būsena - pusiausvyra tarp trijų biologinių principų (vata, pitta, kapha) pagal pradinę būklę (vikriti) kūno audinių ir jų funkcijų, jutimo organų, proto ir psichinės sąmonės.
Kiekvienam žmogui pakanka sveiko proto,kad atskirtų kas yra patogu ir nepatogu, sveika ar žalinga. Žmogaus kūnas duoda mums visus atsakymus kūno signalų ir simptomų pavidalu, kurių mes klausomės arba ne. Kiekviena emocija yra biocheminis atsakas į konkrečią problemą, kurios priežastis yra giliau. Žmogaus elgesį ir manieras lemia jo troškimai ir norai, slypintys jo prote. Protas paprastai reikalauja jų įvykdymo, nepaisant žalos fiziniam kūnui, todėl dažnai daro žalą kūnui, kad tik patenkintų savo norus. Todėl dauguma negalavimų pirmiausia ateina iš pasąmonės, ir tik vėliau pasireiškia fiziniame kūne. Negalavimai kyla dėl nerimo, negatyvaus ir nedisciplinuoto mąstymo, kai kyla klaidingų idėjų. Taigi išpildomi visi troškimai yra nesėkmių esmė, savyje nešanti kančią, ligas ir skausmą. Tik po kurio laiko pirminis impulsas
gali pasireikšti fiziniame lygmenyje, dėl to, kad vieno iš vata-pitta-kapha principų perteklius kaupiasi tam tikroje virškinimo sistemos vietoje (ten kur yra to principo centras). Tai sukelia septynių kūno audinių (dhatų) mitybos ir regeneracijos sutrikimus, o po to išderina ir dalį gyvybinės energijos. Toks kūno disbalansas ir išsiderinimas iš pirminės pusiausvyros sukelia skirtingus negalavimus.
„Tik širdies tyla gali išgydyti proto ligą.“
—Sri Chinmoy